Vasario 16d. minėjimas įvyks 2009m. vasario 15d. sekmadienį Lietuvių klubo salėje, po Šv. Mišių. Mokyklėlės "Saulutė" mokiniai atliks trumpą programėlę.
Prašome visus mokylos "Saulutė" mokinius, tėvelius ir mokytojas gausiai dalyvauti Vasario 16d. minėjime. Kas galite pasipuoškite tautiniais rūbais. Giedosime "Lietuvos Himną" ir dainuosime "Žemė Lietuvos".
|
ZEME LIETUVOS.pdf Size : 0.066 Kb Type : pdf |
Daugiau informacijos apie VASARIO 16d.
1865 - 1900 metai
Po 1863 m. sukilimo išsilaisvinimo judėjimo dalyvių dvaruose ir žemėse apgyvendinami iš Rusijos atkelti karininkai, rusų bajorai ir tėvynės išdavikai. Iš Lietuvos Kunigaikštystės gyventojų konfiskuojama apie 1794 dvarai (pagrinde dabartinės Baltarusijos žemės). Pasipriešinimo Maskvai judėjimo nariai išžudomi arba ištremiami, jų vaikai (našlaičiai) ištremiami į Sibiro kazokų gyvenvietes ir surusinami. Nuostolių padarytų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystėms žemėms iki šiol niekas nepaskaičiavo ir neįvertino.
1864 metais Mažojoje Lietuvoje vokiečių valdžia uždraudžia lietuviškas mokyklas. Didžiojoje Lietuvoje Maskoliai (rusai) uždraudžia ne tik mokyklas, bet ir lietuvišką raštą lotyniškomis raidėmis. Vokietijos ir Rusijos (Maskovijos) imperijų monarchai, glaudžiai tarpusavyje bendradarbiaudami, tarsi susitarę pradėjo Lietuvių tautos genocidą ir intensyvią germanizaciją bei rusifikaciją.
Už prigimtines žmonių teises reikėjo pradėti kovoti.
Didžiojoje Lietuvoje šiam darbui vadovauti ėmėsi Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) - blaivybės sąjūdžio steigėjas. Šis judėjimas buvo tylaus pasipriešinimo maskoliams išraiška. Panašaus pobūdžio neginkluotas pasipriešinimas vyko tik Indijoje (1916-1947 m.) vadovaujamas M. Gandi.
Mažojoje Lietuvoje darbo ėmėsi nedidelės sorbų tautos sūnus, Getingeno universiteto filosofijos daktaras Jurgis Zauerveinas-Girėnas (1831–1904), kuris atvykęs į Mažąją Lietuvą Klaipėdoje, Martyno Šerniaus (1849–1908) redaguojamame laikraštyje "Lietuviška ceitunga" 1882 m. iškėlė mintį, jog saugant tautiškumą ir kovojant prieš Lietuvos rusifikavimą ir germanizavimą, lietuvių šviesuoliai turėtų burtis į kultūrines draugijas, leisti tautinius laikraščius. Šios idėjos paskatintas dr. Jonas Basanavičius (Basanis) (1851–1927) dar tais pačiais metais Adomo Einaro (1842–1906) Tilžėje leistame laikraštyje "Naujasis keleivis" išspausdino publikaciją "Lietuvių mokslo draugystė", kurioje pritarė Jurgio Zauerveino-Girėno minčiai. Netrukus tartas Jurgio Zauerveino-Girėno žodis tapo kūnu, nes pasirodė pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas nelegalus, pasaulietinio turinio laikraštis "Aušra", 1883–1886 m. ėjęs Mažojoje Lietuvoje.
Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto studentas Vincas Kudirka skaitė dr. Jono Basanavičiaus redaguotą laikraštį ir braukė ašaras. Sulenkėjusį studentą "Aušra" prikėlė naujam gyvenimui. Vincas Kudirka prisiekė dirbti savo giminės ir tautos labui. Jurgio Zauerveino-Girėno idėja pagimdė būsimąjį "Varpo" redaktorių ir Tautinės Giesmės, tapusios mūsų valstybės himnu, autorių. Skaitė "Aušrą" ir Ragainės mokytojų seminarijos seminaristas Vilius Storosta (1868–1953), bet "Aušra" tuomet jaunuolio dar nepalietė, nes šis pernelyg giliai buvo „įbridęs“ į Dievo vietininko žemėje – Kaizerio – garbinimą. Nuo pirmojo "Aušros" numerio pasirodymo būsimojo Vydūno tautinei brandai prireikė net šešiolikos metų. Ir visą tą laiką Vilius Storasta susidurdavo su Jurgio Zauerveino-Girėno visuomeninė lietuviška (lituanistinė) veikla. Su Jurgiu Zauerveinu-Girėnu Vilius Storosta pirmą kartą susitiko 1891 m. mokytojaudamas Kintų pradinėje mokykloje. Netrukus Vydūnas tampa žiburiu Mažajai Lietuvai.
Prasideda knygnešių judėjimas. Iš Mažosios Lietuvos (Prūsijos) į Lietuvą įvežamos knygos, žurnalai, maldaknygės. Pradeda formuotis tautinės Lietuvos idėja. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arba Lenkų - Lietuvių bendros valstybės idėja genocido akivaizdoje nuslopsta.
1900 - okupuotuose Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėse Maskvos valdžia toliau tęsia genocidą. Žmonės norėdami išvengti persekiojimų keliasi gyventi į kitas vietas - prasideda emigracija. Šiandien daugiau nei 800 000 Jungtinių Amerikos piliečių savo šakinis sieja su 1900 metų pabėgėliais iš Lietuvos Kunigaikštystės.
Didysis Vilniaus Seimas
1905 Maskolių arba Rusijos Imperijoje ("tautų kalėjime") prasideda sumaištis.
1905 metų spalio - lapkričio mėnesiais į Vilnių, miesto salėje (dabartinė Nacionalinė filharmonija), susirenka 2000 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos) atstovų. “Visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo” išrenkamas Organizacinis Komitetas. Šiame Seime po ilgų ginčų vienbalsiai priimti nutarimai:
- panaikinamas 1795 metais įvykdytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalinimas;
- Seimo nutarimai įsigalioja Kauno, Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijose;
- Šių gubernijų žemės yra etninės Lietuvos žemės;
- Maskvos prašoma Lietuvai sutekti autonomiją;
- Toliau priimti nutarimai ir apie padėtį Lietuvoje ir Rusijoje, apie apie būdus atsikovoti ir įtvirtinti laisvę, apie savivaldą valsčiuose, mokyklas ir bažnyčią;
- Didžiausiu Lietuvių tautos priešu įvardijama Rusijos (Maskovijos) Vyriausybė;
Didžiausiu Lietuvių tautos priešu įvardijama Rusijos (Maskovijos) Vyriausybė;
- Jonas Basanavičius prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusias raudono lauko vėliavas, LDK vėliava atrodė nepriimtina. Kiti Seimo nariai nepritarė LDK vėliavos atkūrimui vien todėl, jog Vytis raudoname lauke visada buvo laisvos valstybės vėliava, o ne autonominio krašto ženklas. Todėl nuo vėliavos atkūrimo buvo susilaikyta.
(Ištraukos) IŠ DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO NUTARIMŲ:
I. Pripažindami, jog dabartinė caro valdžia yra pikčiausias mūsų priešas; jog dabar prieš tą vyriausybę pasikėlė visi rusų valstijos kraštai; jog geresnį gyvenimą galima įgyti tik laimėjus karą su senąja tvarka, susirinkime dalyvavusieji lietuviai nutarė:
šviestis, ryžtis ir stoti kovon drauge su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi.
II. Lietuvos autonomija.
Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti patenkinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos ir kadangi norima, kad ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos galėtų pilnai laisve naudotis, lietuvių suvažiavimas nusprendė:
Reikalauti Lietuvai autonomijos au seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo.
Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonomiškų, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai priklausyti prie to norės.
III. Kovos priemonės.
Kad įgytų autonomiją, pirmučiausia reikalinga galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką. Tam tikslui reikia vienyti visas Lietuvos politines partijų ir pavienių asmenų pajėgas. Susivienijus namie, pridera mums jungtis su visomis kitomis Rusijos tautomis, kurios padeda griauti tą tvarką.
O kol kas reikia:
nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradžios mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose į valsčiaus teismus ir kitas dabartines valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prisiėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose.
1905 m. lapkričio 5(18) d. šis reikalavimas įteikiamas Rusijos premjerui S.J. Vitei. Tai pirmas viešas ir teisinis Lietuvos Seimo reikalavimas. Lapkričio 9 (22) d. Memorandumas įregistruotas Rusijos Ministrų Tarybos kanceliarijoje.
Grįžę namo Seimo delegatai, vykdydami nutarimus, daugelyje Lietuvos vietų pakeitė valsčių pareigūnus lietuviais, todėl valsčių administracija pasikeitė iš esmės ir nustojo vykdyti rusų valdžios nurodymus, iš mokyklų pašalino rusų mokytojus, taigi mokyklos atlietuvėjo. Tačiau okupacinė Rusijos valdžia greitai atsipeikėjo ir daug Seimo nutarimų vykdytojų susodino į kalėjimus, privertė slapstytis ar bėgti į kitas valstybes. Prasidėjo okupacinės valdžios represijos, kurios tęsėsi iki pat I pasaulinio karo pradžios.
1906 m. Vilniuje leidžiamas Lietuvos lenkų laikraštis Gazeta Wileńska ("Vilniaus laikraštis"), davęs pradžią vadinamajai "Krajovcų" idėjinei politinei grupuotei. Jame buvo propaguojamas požiūris į istorinę Lietuvą kaip vieną kraštą, besiremiantį istoriniu, teritoriniu, ekonominiu ir kultūriniu bendrumu. Laikraštyje skelbta buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų (lietuvių, lenkų, baltarusių, žydų, rusų ir kt.) santara remiantis pilietybės principu. Pilietybės principas laikytas svarbesniu už tautinį, siekiant išvengti nacionalizmo ideologijos sąlygojamų tautinių ir teritorinių konfliktų senosios LDK žemėse. Laikraščio ideologas buvo Mykolas Römeris.
1914 Rugpjūtis. Prūsijoje, Tannebergo mūšyje, Rusų imperijos armiją patiria lemiamą pralaimėjimą Vokietijai.
1915 m. rugsėjo 18 d. vokiečių kariuomenės daliniai įžengė į Vilnių. Sukurdami Militaerverwatung Litauen-Kurland kraštą. Basanavičiaus raginami, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai toliau kovojo už savo teises.
1916 m. Vokiečiams pradėjus persekioti Vilniaus Seimo veikėjus, buvo sulaikytas ir Basanavičius. Paklaustas, kokių politinių pažiūrų esąs, jis atvirai pareiškė priklausąs tautiškajai lietuvių demokratų partijai ir įsitikinęs, kad pagaliau Lietuvai pavyksią atstatyti savo nepriklausomą valstybę su didžiuoju kunigaikščiu priešakyje.
1917 m. vasario revoliucija Rusijoje. Carinės arba Imperinės Maskovijos (Rusijos) pabaiga. Rusija valdyti pradeda Dūma.
1917 m. rugpjūčio mėn 1 d. likusiems Vilniaus Seimo nariams pasisekė sušaukti negausų susirinkimą iš 5 vilniečių ir 16 apskričių atstovų. Šie išrinko Vykdomojo Komiteto biurą: A. Smetoną, J. Šaulį, kun. Stankevičių, M. Biržišką, P. Klimą. Šiam biurui pavyko išsirūpinti leidimą surengti Vilniaus konferenciją.
1917 m. rugsėjo 18 - 22 d. prasideda Vilniaus konferencija. Į ją atvyksta 214 delegatų. Konferencija tęsėsi 5 dienas. Su pakilia nuotaika visa konferencija, Jonui Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą etnografinėse (Kauno, Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijos) sienose. Ši nuostata pasiūloma A. Smetonos: "…dabar mes norime nepriklausomybės. Bet kokia ta nepriklausoma Lietuva? Dabar sakoma etnografinė. Bet tai nevienodai suprantama. Vieni gubernijas; kiti pamatan stato tik vartojamos kalbos principą; yra kurie nori priplakti ir kaimynines tautas, bet kurias? Tikriausias išrišimas yra etnografinis - tautinis…, nes Lietuva, kaip parodė tyrinėjimas, yra aiškiai lietuviškas kraštas".
Konferencijos programai vykdyti buvo išrinkta Lietuvos Taryba susidedanti iš 20 asmenų.
1917 m. lapkričio 6 d. Brest-Litovske (Lietuvių Brasta) tarybų Rusijos atstovai Leninas ir Trockis pasirašė paliaubų sutartį su Vokietija. Šioje sutartyje buvo pažymėta, kad 1918m. sausio mėn. Lietuvos Brastoje bus pasirašyta Vokietijos - Rusijos taikos sutartis. Vienu iš Vokietijos ir tarybų Rusijos ginčų objektu tapo Vokiečių okupuotos žemės. Jų tarpe ir Lietuva. Rusijoje įkuriama Komunistinė vyriausybė.
1917 m. lapkričio 27 d. Vokietijoje buvo pripažinta politinio apsisprendimo teisė Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos gyventojams.
1917 m. gruodžio 11 d. Po sunkių derybų su Vokietijos kanclerio atstovu ir karo vadovybe, Lietuvos Taryba paskelbia pareiškimą, kad ji yra įgaliota lietuvių tautos ir, Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra kada nors buvę su kitomis valstybėmis, pasižadėdama bendradarbiauti su Vokietija.
1917 m. Gruodžio 7 - 22 d. Bolševikų pergalė (revoliucija) Rusijoje. Rusijoje prasideda pilietinis karas. Rusijoje ir jos okupuotose kraštuose įvedama komunistinė diktatūra
1917 Gruodžio 29 d. Vokietijos kancleris Grafas Hertling'as Reichstage praneša apie Lietuvos Tarybos paskelbtą Lietuvos valstybės atkūrimą, pridurdamas - Vilnius bus atkurtos Lietuvos Karalystės sostinė.
1918 metų pradžia Lietuvos Taryba veda derybas su vokiečių administracija, kuri pradžioje sutiko leisti skelbti Nepriklausomybę, tačiau su sąlyga, kad Lietuva ir Vokietija sudarys tvirtas ir amžinas sutartis dėl karinio bendradarbiavimo, dėl muitų, susisiekimo ir pinigų. Tačiau vėliau ji leido Lietuvai atsiskirti tik nuo kitų valstybių, bet ne nuo Vokietijos, sudarant su ja tvirtą sąjungą. Vyksta aršūs ginčai ir pokalbiai Lietuvos Taryboje, siūlomi ir priiminėjami įvairūs kompromisiniai sprendimai. Tačiau šie sprendimai dalies Tarybos narių netenkino. Kaip pavyzdį paminėsiu 1918 m. sausio mėn. pasiūlytas dvi rezoliucijas, kurioje vienoje buvo sakoma, kad Lietuva "yra išėjusi iš Rusijos sąstato ir laiko save nepriklausoma valstybe", kurioje "Valstybės pamatus ir santykius su kaimynais nustatys Steigiamasis Seimas". Rezoliucijas priėmus tik 12 balsų, 5 prieš ir 3 susilaikius, Tarybos nariai: Kairys, Narutavičius, Vileišis iš Tarybos atsistatydino, vėliau prisijungė M. Biržiška, net ir Tarybos pirmininkas A. Smetona pareiškė atsistatydinąs. Ginčai tęsėsi iki Vasario 15 dienos.
1918 Sausio 4 diena Lietuvių Brastoje (Brest Litovsk'e) Vokiečiai - Rusai pradeda taikos derybas. Trockis atsisako pripažinti Baltijos valstybių nepriklausomybę, reikalaudamas kad tai būtų patvirtinta visuotiniu gyventojų balsavimu.
1918 Sausio 10 d. įkuriama Dono Respublika
1918 Sausio 28 d. Ukraina paskelbia nepriklausomybę.
1918 Vasario 10 d. Trockis skelbia karo pabaigą sau Vokietiją, tačiau taikos sutartis su ja nepasirašoma.
1918 Vasario 15 d. Lietuvos Taryba atsisako nuolaidų Vokietijai, tada į Tarybą sugrįžta iš jos išstoję nariai, buvo bendrai sutarta dėl teksto, kuris ir buvo priimtas Vasario 16 dieną ir vadinamas nuo tol Vasario 16 dienos aktu.
Lietuvos taryba keitė savo pavadinimus. 1917 po Vilniaus konferencijos išrinkta krašto taryba savo pavadinimus keitė santykinai pagal Lietuvos pasistūmėjimo lygį nepriklausomybės link, tai yra nuo 1917.09 iki gruodžio 11 ji vadinosi Krašto Taryba, nuo 1917 gruodžio 11 iki 1918 lapkričio 3d. ji vadinosi Lietuvos Taryba, o 1918 lapkričio 3d. iki 1920.06.15 ji vadinosi Lietuvos Valstybės taryba.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba istorinėje sostinėje Vilniuje, Didžiojoje gatvėje Nr. 30 (dabar Pilies g. Nr. 26), 12 val. 30 min. vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
NUTARIMAS
Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba pranešdama apie tai . . . . . . . . . . vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.
Jonas Basanavičius (1851-1927), Mykolas Biržiška (1882-1962), Kazimieras Bizauskas (1892-1941), Pranas Dovydaitis (1886-1942), Steponas Kairys (1879-1964), Petras Klimas (1861-1969), Donatas Malinauskas (1869-1942), Vladas Mironas (1880-1953), Stanislovas Narutavičius (1862-1932), Alfonsas Petrulis (1873-1928), Antanas Smetona (1874-1944), Jonas Smilgevičius (1870-1942), Justinas Staugaitis (1866-1943), Aleksandras Stulginskis (1885-1969), Jurgis Šaulys (1879-1948), Kazimieras Šaulys (1872-1964), Jokūbas Šernas (1888-1926), Jonas Vailokaitis (1886-1944), Jonas Vileišis (1872-1942), Saliamonas Banaitis (1866-1933).
/20 parašų/.
Informacija paimta iš "Lietuvos.net"
